Kodėl krikščioniui derėtų nešioti kryželį?

Kodėl krikščioniui derėtų nešioti kryželį?

shutterstock_365036159Kryžius yra pagrindinis krikščioniškasis simbolis, kuris visų pirma atstovauja Patį Kristų, Jo mirtį ir neapsakomas kančias, kurias Jis patyrė mūsų išganymo dėlei. Be to, kryžius primena mums apie tą kryžiaus kelią, kurį turime nueiti patys, jei norime sekti paskui Kristų. Kryželis, nešiojamas ant kaklo – tai visų pirma regimas tikėjimo ženklas, kuris, be kita ko, apsaugo savo savininko sielą, suteikia svarbią dvasinę paramą ir nukreipia jį Dievo pažinimo bei išganymo keliu. Pasak vyskupą šv. Ignatijų Briančaninovą, “kryžius yra vienintelis tikrasis tikros teologijos sostas, jos mokykla ir saugykla”. Todėl Rusų Ortodoksų Bažnyčioje manoma, jog kryželį nešioti būtina. Kryželis duodamas kiekvienam naujam Bažnyčios nariui Šv. Krikšto metu ir būna skirtas nešioti pastoviai. Tai padeda pabrėžti, kad Šv. Krikšto Sakramentas – tai simbolinis nukryžiavimas ir prisikėlimas kartu su Kristumi, kai miršta “senasis žmogus” ir gimsta “naujasis”, apvalytas Šv. Dvasios, išvaduotas nuo nevaržomo demonų veikimo jo viduje ir aistrų.

Tiek Bizantijos imperijoje, tiek senovės Rusijoje buvo įprasta nešioti kryželį ant krūtinės, kadangi ši, kaip širdies buvimo vieta, buvo laikoma šventa kūno dalimi. Pasauliečiai paprastai nešiodavo kryželį paslėpę jį po rūbais, taip, kad jis nebūtų matomas, ir šis paprotys tebeišlieka iki šiol. Šiuo atveju kryželis nuolat liečia kūną ir tarsi sudaro su juo vieningą visumą, o tuo pačiu ir użmezga pastovų ryšį tarp tikinčiojo ir Kristaus bei Šv. Bažnyčios. Be to, jis primena tikinčiajam apie jo paties kryžiaus kelią ir yra itin aiškiai siejamas su Kristaus Kryžiumi, kadangi padeda sugretinti Kristaus Kryžių ir asmeninį kryžių, kurį, pasak Paties Išganytojo žodžius, privalo neštis kiekvienas iš mūsų. Jei kryželis nėra matomas, jis atlieka vien apsauginę (apotropajinę) funkciją, saugodamas tikintįjį nuo dvasinių pavojų priklausomai nuo to, kiek glaudus yra šio ryšys su Dievu.

Bizantijos imperijoje, o vėliau ir Rusijoje viešai nešiodavo kryžių virš rūbų tik vyskupai. Eiliniai kunigai pradėjo daryti tai žymiai vėliau, apie 17-18 a. Be to, atvirai nešiodavo kryžių valstybės vadovai – Bizantijos imperatoriai, Rusijos kunigaikščiai ir carai. Taip jie parodydavo, kad jų valdžia buvo duota bei pašventinta Dievo. Kai kryžius nešiojamas virš rūbų, svarbiausia tampa būtent krikščioniškosios tarnystės simbolika. Tikintysis tarsi leidžia visiems suprasti, kad jis – Kristaus tarnas ir visa jo pasaulietinė veikla vyksta Kristuje bei Kristaus garbei. Šiuo atveju ryšys užmezgamas ne tik su Kristumi bei Jo Bažnyčia, bet ir su aplinkui esančiu pasauliu, o tai reiškia didesnę atsakomybę ir didesnį pagundų skaičių. Tačiau teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad ir tarp pasauliečių gyvavo tradicija, kuomet moterys kartais nešiodavo puošnų kryžių virš rūbų kaip šventinės aprangos dalį. Taip pat buvo pripažįstama, kad kryžius gali turėti ne tik apsauginę, bet ir estetinę funkciją.

Apibendrinant būtų galima teigti, jog labiausiai naudinga, saugu ir pageidautina bet kuriomis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis būtų nešioti kryžių po rūbais ir nerodyti jo viešai, nors leidžiama nešioti jį ir virš rūbų.

navigation arrow to top