Ką rinktis: talentingo juvelyro dirbinius iš tauriųjų metalų, ar visišką askezę?

shutterstock_360510704Kartais sakoma, kad sakraliniame mene „dvasia kuria formą“. Manoma, kad tokio meno dirbiniai turi būti kuriami būtent žmogaus rankomis – juk žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir paveldėjo Dievo Karalystę. Negana to, tai negali būti bet koks žmogus. Jis turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, turėti pakankamai išsamių žinių apie Bažnyčios tradiciją ir stipresnį ryšį su Dievu. Tik tuomet jo patiriamas dvasinis įkvėpimas bus perteiktas per jo kūrinius kitiems. Dirbdamas, toks meistras meldžiasi ir prašo Dievo pagalbos; tai nebūtinai turi būti nustatyta žodinė malda, o tiesiog tylus ir beveik nesąmoningas kreipimasis į Dievą, persmelktas meilės savo Kūrėjui. Būtent ši meilė tarsi sudvasina gaminį, padaro jį „gyvą“, o toks gaminys visų tikriausiai sukels tam tikrą atsaką kito žmogaus sieloje.

Be to, kiek besiginčytumėme apie turinio pranašumą palyginus su forma, galų gale vis dėlto teks pripažinti, kad šiuo atveju abu yra neatskiriamai susiję. Juo tobulesnė ir techniškai pranašesnė būna forma, juo tiksliau ir giliau ji atspindi tam tikrą turinį. Todėl meistras, turintis tikro talento ir atitinkamų techninių įgūdžių – kruopščiai ir atsakingai studijuojantis religinių simbolių ypatumus bei jų istoriją ir parenkantis jiems labiausiai tinkantį pavidalą, spalvas ar taurųjį metalą ir besilaikantis aukščiausių kokybės standartų – sugebės geriau perteikti šių simbolių reikšmę.
Reikėtų prisiminti ir apie tai, kad sakralinio dirbinio išorinis grožis, arba tai, kad jis buvo pagamintas iš brangių medžiagų, patys savaime dar nereiškia, nei brangios medžiagos, iš kurių pagamintas kryžius, patys savaime nereiškia nepagarbos šiam simboliui ar bandymo jį “supasaulietinti” ir atimti jo tikrąją dvasinę reikšmę. Priešingai, daugelyje senovės sakralinių kultūrų grožis, tame tarpe ir juslinis (regimas, apčiuopiamas), buvo laikomas viena iš dvasingumo apraiškų. Atitinkamai, papuošalų rinkiniai dažnai buvo naudojami ne tik išvaizdai pagerinti – tai buvo ir būdas pažinti pasaulį bei simboliškai jį perteikti, o kartu ir būdas susivienyti su juo, pasijusti neatskiriama jo dalele. Tai suteikdavo senovės žmogui tam tikrą dvasinę apsaugą. Bažnyčia nebandė šios idėjos atmesti, bet, priešingai, perėmė ją, suteikdama jai dar svarbesnę dvasinę prasmę. Pavyzdžiui, Bizantijos imperijoje Šv. Kryžius ne tik galėjo būti nešiojamas ant krūtinės stambaus ir puošnaus pektoralo pavidalu; kartais jis būdavo vaizduojamas ir ant kitų juvelyrinių dirbinių (auskarų, diržų, apyrankių) ir netgi ant kai kurių namų apyvokos daiktų. Tai leisdavo tarsi pašventinti žemiškąjį, kasdienį gyvenimą, suteikti jam dvasingumo. Rusijoje iškilmingomis progomis moterys kartais nešiodavo gražiai išpuoštus kryžius, derančius prie šventinių rūbų. Tai tradicijos, kurias galėtų būti verta atgaivinti ir mūsų laikais.

navigation arrow to top